Įspūdžiai iš egzotiškosios Indijos
Lietuvos dailininkai pamėgo Birštono apylinkes, kur dažnai semiasi įkvėpimo. Rudenį Nemajūnuose vyko rudens pleneras, o nuo sausio 16 dienos menininkai susirinko į plenerą „Žiemos refleksija“. Jame dalyvauja dailininkai iš įvairių mūsų šalies vietų ir svečias iš Latvijos. Plenero organizatorius – Birštono parapijos klebonas monsinjoras Jonas Dalinevičius, rėmėjai – VšĮ „Birštono tulpė“ ir Nemajūnų šv. Petro ir Pauliaus parapija.
Nemajūnų žmonės gerbia ir myli čia dirbančius dailininkus, mielai su jais bendrauja. Tad nenuostabu, kad menininkai, atsidėkodami žmonėms už jų svetingumą, pakviečia į parodos pristatymus ir kitokius neįprastus renginius.
Sausio 21 dieną Nemajūnų bibliotekos vedėjos iniciatyva dailininkas Antanas Obcarskas Nemajūnų krašto žmones pakvietė į susitikimą, kuriame papasakojo apie kelionę po Indiją. Nemajūnų dienos centre susirinko gausus būrys žmonių, norinčių daugiau sužinoti apie šią tolimą egzotišką šalį.
Dailininkas Kalkutos dailės centro kvietimu viešėjo Indijoje nuo gruodžio 1 iki 16 dienos. Kartu su lietuvių dailininku po Indiją keliavo ir kolegos iš įvairių pasaulio kraštų – Irano, Pakistano, Olandijos, Ispanijos, Amerikos, Egipto.
A. Obcarskas pasakojo, kad dabar Indijoje irgi žiema, tačiau ne tokia šalta kaip pas mus. Ten temperatūra visada pliusinė, ir indams jau šalta, kai ji nukrenta iki 14 laipsnių naktį.
A. Obcarskas lankėsi Indijoje jau ne pirmą kartą, tad galėjo papasakoti daug įdomių dalykų, parodyti filmuotos medžiagos. Jo kelionės tikslas buvo skaityti paskaitas apie meną Indijos mokyklose ir koledžuose, supažindinti moksleivius ir studentus su Lietuva.
„Indija – labai egzotiška šalis, ypač vakariečiams. Tačiau mes, lietuviai, turime su indais kažką bendro, matyt, bendros yra mūsų kilmės šaknys, bendri kai kurie žodžiai. Šiek tiek pabuvęs Indijoje, pasijauti lyg namuose. Esame su Indija tolimi pagal atstumą, bet kartu ir artimi dvasia ir siela, ypač kai su jais pabendrauji ilgiau“, –pasakojo dailininkas rodydamas filmą iš šios kelionės.
Dailininkas sakė, kad šis nedidelis filmukas apie Indiją – tarsi jo kelionės dienoraštis. Kiekviena diena, kiekviena aplankyta vieta paženklinta tam tikrais naujais įspūdžiais.
Iš tikrųjų buvo labai įdomu matyti, kaip Indijos miestuose tarp žmonių vaikšto karvės, kurios laikomos šventais gyvuliais, kaip visur tvyro didžiulis chaosas, tačiau visi žmonės vaikšto su šypsena ir laimingi. Žinoma, jie neturi problemų dėl šildymo, maisto, aprangos, o lūšnynai, sakė dailininkas, ten yra kaip gyvenimo būdas. Valdžia vykdo programas, stato namus, sukelia į juos lūšnynų gyventojus, bet netrukus jie vėl grįžta į savo vietas.
Dailininkas pasakojo, kad Indijoje prie pat šventa laikomos Gango upės deginami numirėliai, o jų pelenai išplukdomi upe. Visus miestuose susikaupiančius nešvarumus liūtys nuplauna į Gango vandenis. Bet ligų protrūkių ir epidemijų nebūna, nes upė teka pro sidabro turinčias uolienas, kurias puikiai dezinfekuoja vandenį.
Nepastebimai pralėkė beveik pora valandų, praleistų kartu „keliaujant“ po Indiją, klausinėjant dailininką apie miestus, žmones ir kitus tolimus kraštus. Žmonės dėkojo A. Obcarskui už puikiai praleistą laiką ir praplėstą akiratį.
Stasė Asipavičienė
