Sausio 13 d. minėjime – tuščios kėdės

Prienų kultūros ir laisvalaikio centro fojė pirmadienio vakarą susirinko visi norintys prisiminti ir paminėti Sausio 13-osios įvykius bei aukas. Tiesa, žiūrovų skaičius vos viršijo jiems dainuojančių chorisčių skaičių.
Į prisiminimų vakarą kvietė lauke ryškiai liepsnojantis aukuras, tačiau miestelėnai į vidų nesiskubino. Renginys prasidėjo 17 val., tačiau dauguma prieniečių tokiu laiku skubėjo grįžti namo ir prie šilumą skleidžiančio aukuro net nestabtelėjo.
Nors Kultūros ir laisvalaikio centro fojė nėra labai didelė, tačiau net ir joje pusė sustatytų kėdžių buvo tuščios. Tarp susirinkusiųjų daugiausiai buvo galima atpažinti mokytojų veidų. Šaulius išdavė jų uniformos, o savivaldybės valdžiai atstovavo tik mero patarėjas Raimundas Markūnas, kuris ir anksčiau, galima sakyti, gyveno čia. Susirinkusiuosius savo dainomis šildė mišrus choras „Šilas“.
Šį vakarą mintimis ir prisiminimais pasidalino tik pora tų dienų liudininkų. Apie savo bei kitų aktyvių lietuvių darbus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Prienų iniciatyvinėje grupėje papasakojo Dainora Šaltienė. Ji paskaitė ir iniciatyvinės grupės 1991 m. sausio 13 d. naktį parašytą raštą, kuriuo net ir smurto akivaizdoje neišsižadėjo Nepriklausomybės.
Balbieriškio pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Valančius papasakojo apie patį Seimo gynimą. 1991 m. sausio mėn. ir tą kruvinąjį sekmadienį jis gynė turbūt labiausiai žmonių saugomą ir viltimi dar degančią tuometinės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pastatą. S. Valančius iki šiol išsaugojo prieš 23 metus siūtą, tačiau kaip naują atrodantį rankos raištį su trispalve ir Vyčiu – leidimą į pastatą. Būtent vaikščiodamas su šiuo raiščiu S. Valančius ir susipažino su žmonėmis, jų viltimis ir jų tikėjimu. Būdamas ten jis matė ir dabar drąsiai galėjo papasakoti, kokiais ginklais buvo ginkluoti rūmų gynėjai. Deja, pagrindiniai ginklai buvo lazdos.
Vakaro metu buvo pagerbtos ir sausio 13-osios aukos. Laisvės aikštėje prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę vėl pražydo 14 šviežių gėlių žiedų.
Nors lauke spaudė šaltukas, viduje buvo šilta ir jauku, „Šilo“ atliekami kūriniai tarsi prašė dar pabūti, bent vieną vakarą prisiminimais praleisti kartu su tūkstančiais tų, kurie nepabūgo 1991 m. žiemos ir nebijojo sušalti budėdami lauke ir dieną, ir naktį.
Prienų kultūros ir laisvalaikio centro fojė pirmadienio vakarą susirinko visi norintys prisiminti ir paminėti Sausio 13-osios įvykius bei aukas. Tiesa, žiūrovų skaičius vos viršijo jiems dainuojančių chorisčių skaičių.
Į prisiminimų vakarą kvietė lauke ryškiai liepsnojantis aukuras, tačiau miestelėnai į vidų nesiskubino. Renginys prasidėjo 17 val., tačiau dauguma prieniečių tokiu laiku skubėjo grįžti namo ir prie šilumą skleidžiančio aukuro net nestabtelėjo.
Nors Kultūros ir laisvalaikio centro fojė nėra labai didelė, tačiau net ir joje pusė sustatytų kėdžių buvo tuščios. Tarp susirinkusiųjų daugiausiai buvo galima atpažinti mokytojų veidų. Šaulius išdavė jų uniformos, o savivaldybės valdžiai atstovavo tik mero patarėjas Raimundas Markūnas, kuris ir anksčiau, galima sakyti, gyveno čia. Susirinkusiuosius savo dainomis šildė mišrus choras „Šilas“.
Šį vakarą mintimis ir prisiminimais pasidalino tik pora tų dienų liudininkų. Apie savo bei kitų aktyvių lietuvių darbus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Prienų iniciatyvinėje grupėje papasakojo Dainora Šaltienė. Ji paskaitė ir iniciatyvinės grupės 1991 m. sausio 13 d. naktį parašytą raštą, kuriuo net ir smurto akivaizdoje neišsižadėjo Nepriklausomybės.
Balbieriškio pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Valančius papasakojo apie patį Seimo gynimą. 1991 m. sausio mėn. ir tą kruvinąjį sekmadienį jis gynė turbūt labiausiai žmonių saugomą ir viltimi dar degančią tuometinės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pastatą. S. Valančius iki šiol išsaugojo prieš 23 metus siūtą, tačiau kaip naują atrodantį rankos raištį su trispalve ir Vyčiu – leidimą į pastatą. Būtent vaikščiodamas su šiuo raiščiu S. Valančius ir susipažino su žmonėmis, jų viltimis ir jų tikėjimu. Būdamas ten jis matė ir dabar drąsiai galėjo papasakoti, kokiais ginklais buvo ginkluoti rūmų gynėjai. Deja, pagrindiniai ginklai buvo lazdos.
Vakaro metu buvo pagerbtos ir sausio 13-osios aukos. Laisvės aikštėje prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę vėl pražydo 14 šviežių gėlių žiedų.
Nors lauke spaudė šaltukas, viduje buvo šilta ir jauku, „Šilo“ atliekami kūriniai tarsi prašė dar pabūti, bent vieną vakarą prisiminimais praleisti kartu su tūkstančiais tų, kurie nepabūgo 1991 m. žiemos ir nebijojo sušalti budėdami lauke ir dieną, ir naktį.

Mantvydas Prekevičius