Lino diena

Vasario 3 d. lietuviai nuo seno šventino linus. Linų sruoga buvo sukama ant eglės ar kadugio šakelės. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro, prašant gero derliaus. Eglė ir kadagys – nuolat žaliuojantys augalai, todėl jie simbolizavo netrukus (pavasarį) prisikelsiančią gyvybę.

Susitikimas Veiveriuose

Netikėtai pasirodė ilgai laukta žiema. Smarkus šaltis žnaibo skruostus ir rankas, mažai kas nori nosį laukan kišti, o ypač – penktadienį. Bet tie, kas susirinko į susitikimą Veiveriuose su knygų  „Žmonės ir darbai. Prienų ir Birštono krašto šviesuoliai“ ir „Čia Nemunas vingiuoja“ autorėmis tikrai nenusivylė ir A.Kučingio meno mokyklos salėje ilgai bendravo su Semo nariu …

Šv. Kalėdos Veiverių PSPC

Kai 1000-tis  pūkuotų snaigių,  baltučiais kailiniais apgaubia 100-us eglučių, o pro langus pažvelgia 10-tys  angelų- pasijunti tarsi pasakoje. Tada vienatvė –  ne tokia spengianti, o skausmas – ne toks geliantis, nes visa širdimi jauti,  kad esi reikalingas, pastebimas ir mylimas. Štai tada pajunti, kad tikrai artėja didžiausios metų šventės – Šv.Kalėdos.

Popietė Siponių bibliotekoje

Jau tradicine tapusi Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota akcija „Knygų Kalėdos“ šiais metais kviečia padovanoti naujų knygų kaimų ir miestelių bibliotekoms, praturtinti jų fondus naujais leidiniais. Prie šios gražios akcijos noriai prisidėjo ir Siponių krašto žmonės.

Klebiškio bendruomenė „Klevas“ atšventė penkerių metų sukaktį

Lapkričio 30 dieną Klebiškio kaimo bendruomenė „Klevas“ pažymėjo savo veiklos penkmetį, pirmą gražų ir prasmingą jubiliejų. Į šventę atvyko Seimo narys Vytautas Kamblevičius, Prienų rajono savivaldybės tarybos narė Loreta Jakinevičienė, Klebiškio pradinio ugdymo skyriaus vedėjas Jonas Kirkliauskas, ūkininkai Rosina ir Vacys Galiniai.

Į mokyklą – po 30 metų

Lapkričio 16 dieną į Balbieriškio pagrindinę mokyklą susirinko 33 laidos abiturientai, baigę tuometinę vidurinę mokyklą 1983 metais. Šurmuliuodami, džiaugdamiesi ir jaudindamiesi, sugrįžome į mokyklą po 30 metų. Čia mūsų jau laukė mokyklos direktorius Stasys Valančius, auklėtoja Birutė Vaitkevičienė, mokytojas Rimantas Sidaravičius.

„Metai – ne našta, o turtas“

„Gyvenimo kelias, kuriuo ėjote ir einate, kupinas atradimų, gėrio ir vilties, o nugyventi metai – tai gražiausias ir brandžiausias Jūsų gyvenimo turtas, kuriuo dera didžiuotis, – pradėdama popietę „Metai – ne našta, o turtas“ ir kreipdamasi į  susirinkusius senjorus, kalbėjo Šilavoto laisvalaikio salės renginių organizatorė Saulė Blėdienė.

Darykime gerus darbus

Nuklodamas žemę margaspalviu kilimu, auksinis ruduo Jiezno gimnazijos prailgintos grupės ugdytiniams dovanojo gražią staigmeną. Išdažytos sienos, naujos grindys – tai tik naujų iniciatyvų, gražių sumanymų pradžia. Lapkričio šeštoji šios grupės lankytojams buvo ypatinga, nes jie galėjo ištarti ačiū visiems, kurių dėka tądien suspindo jų akys, o lūpos nedrąsiai tarė padėkos žodžius. 

Rūpinamės savo krašto grožiu

Dvylikių bendruomenės ūkininkai ir gyvenvietėje gyvenantys žmonės, apsidirbę žemės ūkio darbus, suorganizavo talką aplinkai pagražinti. Jos metu buvo sutvarkyta aplinka prie kaimo kryžiaus, pasodinta gėlių. Visi pasižadėjome dažniau čia užsukti, pasirūpinti švara ir tvarka.

Skubėkime mylėti žmones

Prieš 12 metų skausmas subūrė į pirmą Vėlinių vakarą Veiveriuose. Tokių vakarų buvo labai įvairių: didesnėse ar mažesnėse salėse, jaukiose mažytėse patalpose ar šaltame A. Lukšos muziejuje. Visuomet susirinkę bandėme pasakyti tai, ko rodos žodžiai negali nusakyti,  ką tik poetai galėtų nupasakoti.

Užuguostis tebegyvena viltimis ir lūkesčiais

Tarsi gražiausias paveikslas, nutapytas geltonai raudonomis spalvomis su žaliais laukų potepiais, prieš akis atsiveria Užuguosčio krašto peizažas. Kiek akys apima visur pievos, prižėlusios krūmų ir berželių, tai vienur, tai kitur nutūpusi sena kaimo troba. Naujų aplinkiniuose kaimuose niekas nestato. Kiek likusių tuščių, užmiršusių šiltą namų židinį, žmonių balsus, jų rūpesčius ir džiaugsmus. Jų akys – …

Pašventintas Žemaitkiemio kaimo kryžius

Praėjusį šeštadienį Birštono šv. Antano Paduviečio bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Matiešionių krašto mirusiuosius ir gyvųjų sveikatą. Po šv. Mišių buvę ir esami aplinkinių kaimų gyventojai susirinko prie pastatyto kryžiaus senosiose Žemaitkiemio kaimo kapinaitėse. Naująjį kryžių pašventino Birštono parapijos klebonas, monsinjoras Jonas Dalinevičius.

Mintys rudenį

Spalio 8 d. mūsų bendruomenės žmonės pastebėjo Pagirmuonio kaime stovinčią mašiną. Ja atvažiavęs žmogus vaikščiojo po ražienas, stebėjo aplinką pro žiūronus, fotografavo. Artimiausi gyventojai nutarė su juo susitikti ir sužinoti jo apsilankymo tikslus. Jis paaiškino, kad vykdo Aplinkos ministerijos pavedimą – domisi paukšteliais ir žvėreliais. Tuo ir pasibaigė pirmasis susitikimas.

Puoselėkime kaimo tradicijas

Mes – to paties kamieno šakelės arba atžalos. Mūsų protėviai susispietę prie upelių, gaudė žuveles ir vėžius, medžiojo, prisijaukino gyvulius, augino grūdines kultūras. Gyveno jie urvuose be langų ir lubų, šildėsi ugniakuruose. Ugnies atradimas padėjo atsiskirti nuo žvėrių pasaulio. Pavyko apdirbti akmenį, medį, sukurti būtiniausius darbo įrankius.

Kryžius senosiose Žemaitkiemio kapinėse

Nuo senų laikų kaimai turėjo savo kapines, kuriose laidojo čia gyvenusius žmones. Buvo labai patogu jose lankytis kiekvienam, norinčiam padovanoti maldą ar pabūti prie savo artimo žmogaus kapo vienumoje. Tokios kapinės buvo ir Birštono seniūnijos Žemaitkiemio kaime. Dar yra keletas kryželių, žyminčių šią šventą kaimui vietą.

Nenusakoma gimtinės trauka

Kraštiečių susitikimas – tai galimybė sugrįžti į tėviškę, prie giminės, šeimos ištakų, pajusti laiko tėkmę, paliesti vienas kitą rankom, žodžiais, širdim. Jau penkti metai Jiestrakio bendruomenė sukviečia žemiečius į kraštiečių susitikimą – sujungti rankas, širdis ir mintis dar vienam laiko išbandymui, atminties išsaugojimui.